Dainų šventė ir teisė – galbūt skamba paradoksaliai, tačiau ši unikali tradicija, šiemet švenčianti savo šimtmetį, kaip ir daugelis kitų žemiškų dalykų, yra glaudžiai susijusi su, iš pirmo žvilgsnio, formaliu ir šaltu teisės pasauliu. Įdomu tai, kad lietuviškoji dainų švenčių tradicija yra teisiškai reikšminga ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu. Šis išskirtinai Lietuvai, Latvijai ir Estijai būdingas kultūros fenomenas yra įtrauktas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tad panagrinėkime plačiau, kas dainų švenčių tradiciją sieja su, atrodytų, menkai ką bendro su kultūra bei tradicijomis turinčia teise, bei kuo tai reikšminga šio kiekvienam lietuviui brangaus kultūros paveldo klestėjimui ir apsaugai.
Dainų šventė, UNESCO ir tarptautinė nematerialiojo kultūros paveldo apsauga
Kaip jau buvo užsiminta, Lietuvoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje, puoselėjama Dainų ir šokių švenčių tradicija yra įrašyta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, suteikiant jai išskirtinį statusą. Be šios tradicijos, į šį sąrašą yra įtrauktas ir kitoks nematerialus Lietuvos kultūros paveldas, įskaitant kryždirbystę ir kryžių simboliką, lietuvių polifonines dainas „Sutartines“ bei šiaudinių sodų tradiciją.
Visgi toks Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradicijai suteiktas statusas nėra vien deklaratyvaus pobūdžio. 2004 metais Lietuva ratifikavo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvenciją, pagal kurią valstybė prisiėmė konkrečius įsipareigojimus saugoti ir puoselėti nematerialųjį kultūros paveldą. Šie Konvencijos 11-15 straipsniuose numatyti įsipareigojimai apima pareigą įvairiomis priemonėmis identifikuoti, apibrėžti, inventorizuoti, ištirti, apsaugoti, tausoti, populiarinti, plėtoti nematerialųjį kultūros paveldą bei kitaip palaikyti jo gyvybingumą. Siekiant šių tikslų, nematerialaus kultūros paveldo apsaugos ir plėtojimo atžvilgiu turi būti formuojama bendra valstybės politika, steigiamos atitinkamos institucijos, skatinami moksliniai, techniniai ir meniniai tyrimai, taip pat taikomos įvairios teisinės, techninės, administracinės ir finansinės priemonės. Be to, dėmesys turi būti skiriamas ir visuomenės švietimui su nematerialiuoju kultūros paveldu ir jo išsaugojimu susijusiais klausimais bei aktyviam bendruomenių įtraukimui į tokio paveldo kūrimą, vystymą, puoselėjimą, sklaidą ir vadybą. Savaime suprantama, jog visi šie Lietuvą saistantys įsipareigojimai yra aktualūs ir Dainų bei šokių švenčių tradicijos atžvilgiu, atitinkamai, Lietuva, kaip ir kitos Konvenciją ratifikavusios valstybės, yra įpareigota teikti UNESCO periodines ataskaitas apie Konvencijos įgyvendinimą ir įtrauktų į UNESCO sąrašus vertybių būklę, ką Lietuva yra padariusi 2011 m., 2017 m. ir 2021 m.
Vertėtų paminėti, kad Nematerialiojo kultūros paveldo išsaugojimo konvencija įtvirtina keturis esminius jos tikslus – apsaugoti nematerialųjį kultūros paveldą, užtikrinti, kad toks paveldas būtų gerbiamas, vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis skatinti nematerialiojo kultūros paveldo svarbos suvokimą bei užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą ir pagalbą. Minėtųjų tikslų įgyvendinimas tarptautiniu lygmeniu patikėtas dviem Konvencijos organams – Generalinei asamblėjai bei Tarpvyriausybiniam nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo komitetui.
Generalinėje asamblėjoje, kurios eilinė sesija rengiama kas porą metų, yra svarstomi įvairūs nematerialaus kultūros paveldo politikos bei tarptautinės paramos klausimai, atnaujinamos Konvencijos veiklos įgyvendinimo direktyvos bei renkami Tarpvyriausybinio komiteto nariai. Šis komitetas atlieka kiek platesnį spektrą funkcijų, pavyzdžiui, propaguoja Nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos tikslus, teikia konsultacijas nematerialaus kultūros paveldo apsaugos srityje, svarsto valstybių paraiškas dėl nematerialaus kultūros paveldo įrašymo į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašus ar dėl tarptautinės pagalbos teikimo, taip pat priima ir pildo Konvenciją įgyvendinančias direktyvas.
Taigi Dainų ir šokių švenčių tradicijos Lietuvoje įtraukimas į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, neabejotinai, patvirtina šio kultūros paveldo svarbą bei vertingumą ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu mastu, tuo tarpu Lietuvos prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai, tarnaudami kaip papildomas teisinis saugiklis, prisideda prie dainų švenčių tradicijos puoselėjimo ir išsaugojimo.
Dainų šventės reglamentavimas ir reikšmė Lietuvos teisėje
Dainų šventės, kaip unikalios ir itin reikšmingos kiekvienam lietuviui tradicijos, svarba akivaizdi ir pažvelgus į nacionalinį teisinį reglamentavimą. Lietuvoje galioja specialus įstatymas, skirtas būtent dainų šventėms, kas rodo, jog šio kultūrinio fenomeno reikšmę puikiai suvokia ne tik kultūros bei meno atstovai, bet ir įstatymų leidėjas.
2007 metų lapkričio 20 dieną priimtame Lietuvos Respublikos dainų švenčių tradicijos įstatyme yra reglamentuojami visi esminiai dainų švenčių, įskaitant tiek visuotines Lietuvos dainų šventes, tiek ir moksleivių, „Gaudeamus“ bei regionines dainų šventes, organizaciniai aspektai. Taip pat nustatomi jos išsaugojimo subjektai, priemonės bei tikslai. Pastarieji tikslai, rodantys aiškų ir tvirtą valstybės kultūros politikos siekį išsaugoti dainų švenčių tradiciją ir užtikrinti jos gyvybingumą, yra įtvirtinti įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Čia nustatyta, jog „dainų švenčių tradicijos išsaugojimo tikslas – puoselėti etninės ir nacionalinės kultūros tradicijas, stiprinti kultūrinį, tautinį savitumą ir tapatumą, visuomenės kūrybingumą, bendrumą, vienybę, susitelkimą teikiant apsaugą nematerialiam kultūros paveldui ir stiprinant dainų švenčių gyvąją tradiciją, skatinant šių tradicijų bei kultūros atsinaujinimo ir inovacijų dermę, kuriamą valstybės paramos, bendrų kultūros politikos, mokslinių tyrimų ir viešų diskusijų formomis“. To paties straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose yra įtvirtintos trys pagrindinės dainų švenčių išsaugojimo priemonės: 1) valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų tarpinstitucinis bendradarbiavimas puoselėjant dainų švenčių tradiciją; 2) aktyvaus visuomenės dalyvavimo ir įsitraukimo, siekiant palaikyti dainų švenčių tradicijos gyvybingumą, skatinimas; ir 3) dainų švenčių tradicijos sklaida Lietuvos Respublikoje ir pasaulyje.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad apžvelgtų priemonių bei tikslų užtikrinimas yra priskirtas kokiai nors vienai, specialiai dainų šventėms organizuoti deleguotai ar įsteigtai viešajai įstaigai, realybė yra kiek pozityvesnė. Pagal 5 nagrinėjamo įstatymo straipsnį, dainų švenčių tradicijos išsaugojimą užtikrina išties platus ratas valstybės institucijų bei organizacijų: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto, vidaus reikalų, sveikatos apsaugos bei užsienio reikalų ministerijos, taip pat Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Lietuvos aukštosios mokyklos bei savivaldybių institucijos ir įstaigos.
Svarbu paminėti ir tai, jog dainų šventės tradicijos apsaugai bei puoselėjimui yra įsteigtos ir dvi specialios visuomeniniais pagrindais veikiančios kolegialios institucijos – Komisija ir Taryba. Pagrindinės Komisijos funkcijos apima dainų švenčių tradicijos tęstinumo užtikrinimo veiksmų plano derinimą ir jo priemonių įgyvendinimo stebėseną, tarpinstitucinio bendradarbiavimo organizuojant dainų šventes koordinavimą, dainų švenčių organizavimo patirties, rezultatų, kokybinių ir kiekybinių įgyvendinimo rodiklių vertinimą, dainų švenčių organizavimo ataskaitų vertinimą bei išvadų ir pasiūlymų dainų švenčių tradicijos išsaugojimą užtikrinantiems subjektams teikimą. Tuo tarpu Taryba analizuoja, vertina ir tvirtina dainų švenčių koncepcijas, sprendžia dainų švenčių sandaros klausimus, analizuoja, vertina ir tvirtina dainų švenčių meninių programų koncepcijas, vertina jų idėjų bei sprendimų pagrįstumą, repertuaro atitiktį UNESCO pripažintiems dainų švenčių tradicijos kriterijams ir teikia dėl jų pasiūlymus Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui ir Nacionalinei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklai, taip pat analizuoja ir vertina dainų švenčių tradicijos būklę, raidos tendencijas, jų įtaką visuomenės, ypač vaikų ir jaunimo, kultūriniam, pilietiniam, tautinės savimonės ir meniniam ugdymui bei atlieka kitas įstatymo priskirtas funkcijas.
Dar vienas dėmesio vertas Lietuvos Respublikos dainų švenčių tradicijos įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintas institutas yra Lietuvos nacionalinio kultūros centro kartu su Nacionaline Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla periodiškai rengiamas dainų švenčių tradicijos tęstinumo užtikrinimo veiksmų planas. Būtent šis dokumentas yra viena iš esminių priemonių, kuria siekiama užtikrinti dainų švenčių tradicijos išsaugojimą, tęstinumą ir plėtrą, garantuoti intensyvią, tolygią, nenutrūkstamą institucijų, kolektyvų, fizinių asmenų veiklą, tinkamai pasirengti Lietuvos dainų šventėms, Lietuvos moksleivių dainų šventėms ir „Gaudeamus“ šventėms, vykstančioms Lietuvos Respublikoje, taip pat koordinuoti dainų švenčių tradicijos išsaugojimą užtikrinančių subjektų veiksmus.
Galiausiai, valstybės pareigą saugoti bei puoselėti kultūros vertybes, tame tarpe ir dainų švenčių tradiciją, numato ir Konstitucija. Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės pareigą remti kultūrą ir mokslą bei rūpintis istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą pabrėžęs, kad „valstybė yra konstituciškai įpareigota remti, puoselėti kultūrą kaip visuotinę reikšmę turinčią nacionalinę vertybę – materialinę bei dvasinę kūrybą ir jos rezultatus, perduotinus ateities kartoms“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Be to, anot Konstitucinio Teismo, kultūros laisvės užtikrinimas, kultūros valstybinis rėmimas, kultūros paminklų bei vertybių apsauga ne tik yra svarbi valstybės funkcija, bet ir viena iš viešojo intereso išraiškų. Atitinkamai, valstybei kyla pareiga „pozityviais sprendimais (inter alia teisiniu reguliavimu) skatinti, valstybės lėšomis ar kitais ištekliais remti materialinių bei dvasinių kultūros vertybių kūrimą, sklaidą, propagavimą ir išsaugojimą“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
Tad akivaizdu, jog tiek pats Lietuvos Respublikos dainų švenčių tradicijos įstatymo egzistavimas, tiek ir šio įstatymo turinys suponuoja dainų švenčių tradicijai bei jos išsaugojimui teikiamą išskirtinę reikšmę. Atitinkamai, šiame įstatyme įtvirtintų priemonių bei funkcijų visuma ne tik aiškiai sustyguoja dainų švenčių organizavimo klausimus, bet ir užtikrina deramą valstybės dėmesį šios konstituciškai svarbios tradicijos išsaugojimui.
Vilniaus universiteto Teisės klinika pažymi, kad pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytina individualiai pritaikoma kiekvienam atvejui. Konkrečios situacijos aplinkybės ar pasikeitęs teisinis reguliavimas gali lemti kitokį teisinį vertinimą bei atsakymą.
Straipsnį parengė Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantas Vidas Krušinskas
