Smulkus ir vidutinis verslas (toliau – SVV) yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių konkurencingumo užtikrinimą tiek nacionalinėse, tiek pasaulinėse rinkose. Europos Parlamento duomenimis mažos ir vidutinės įmonės (toliau – MVĮ) sudaro 99 proc. visų Europos Sąjungos (toliau – ES) įmonių. Dėl didesnio rizikos lygio MVĮ vis dar sudėtinga gauti išorinį finansavimą finansų rinkose savo veiklos plėtrai, tyrimams, investicijoms ar kitiems tikslams įgyvendinti, todėl šią problemą siekiama spręsti formuojant skirtingas finansines priemones nacionalinių biudžetų, ES fondų, tarptautinių finansinių mechanizmų ir kitų viešųjų šaltinių lėšomis. Todėl šiame kontekste tampa labai svarbi MVĮ apibrėžtis bei SVV statuso reglamentavimas.
Smulkaus ir vidutinio verslo samprata ir kriterijų reglamentavimas
Lietuvos nacionalinėje teisėje SVV subjekto sampratą ir atitikties kriterijus, pirmiausia, reglamentuoja Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (1998-11-24, Nr. VIII-935, galiojanti suvestinė redakcija nuo 2024-06-01) (toliau – SVV įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje yra nustatyta, kad SVV subjektas yra MVĮ, atitinkantis SVV įstatymo 3 straipsnyje nustatytas sąlygas, arba verslininkas, atitinkantis SVV įstatymo 4 straipsnyje nustatytas sąlygas.
Vadovaujantis SVV įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis, pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos vertinamas įmonės dydis, yra darbuotojų skaičius, metinės pajamos ir balanse nurodyto turto vertė. Kiekvienam SVV subjekto statusui apibrėžti yra nustatytos atskiros šių kriterijų maksimalios ribos, tačiau apibendrintai galima teigti, kad įmonė bus priskiriama MVĮ, jeigu jos darbuotojų skaičius neviršys 250, metinės pajamos nebus didesnės nei 50 mln. eurų, o balanse nurodyto turto vertė neviršys 43 mln. eurų.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal SVV įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas visais atvejais privaloma neviršyti darbuotojų skaičiaus kriterijaus ribinio dydžio, o metinių pajamų ir balanse nurodyto turto vertės kriterijų atveju – bent vieno iš nustatytų kriterijų ribinių dydžių (t.y. arba metinių pajamų, arba balanse nurodyto turto vertės). Pavyzdžiui, jeigu įmonės darbuotojų skaičius bus mažesnis nei 50, tačiau tiek metinės pajamos, tiek balanse nurodyto turto vertė viršys 10 mln. eurų, įmonės SVV statusas bus vidutinė įmonė, o ne maža įmonė.
Svarbu paminėti ir kitą aspektą: tais atvejais, kai įmonės darbuotojų skaičius neviršys nustatytos ribos, tačiau įmonės metinės pajamos ir balanse nurodyto turto vertė abu vienu metu bus didesni nei nurodyti ribiniai dydžiai, įmonė taip pat nebus priskiriama konkrečiam SVV subjekto statusui. Pavyzdžiui, jeigu įmonės darbuotojų skaičius bus mažesnis nei 250, tačiau metinės pajamos viršys 50 mln. eurų, o balanse nurodyto turto vertė bus didesnė nei 43 mln. eurų, įmonė bus laikoma didele įmone.
Šis reglamentavimas yra suderintas su ES teise, t.y. Europos Komisijos naudojama MVĮ apibrėžtimi, pateikiama 2003-05-06 Europos Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB dėl mikroįmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL 2003 L 124, p. 36). Taip pat SVV įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios SVV subjektų statusą, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ES teisės aktų, kuriais vadovaujantis teikiama valstybės pagalba ir nereikšminga (de minimis) pagalba SVV subjektams, nuostatoms.
Praktiniai SVV statuso deklaravimo aspektai tiksliau apibrėžti Smulkiojo ar vidutinio subjekto statuso deklaravimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008-03-26 įsakymu Nr. 4-119 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2017-04-21 įsakymo Nr. 4-250 redakcija) (toliau – Deklaravimo aprašas). Pagal šio aprašo 2 skyriaus 13.12.2. papunktį bendruoju atveju įmonės SVV statusas nustatomas ne pagal konkretaus momento ar vienerių metų duomenis, tačiau pagal vyraujantį SVV subjekto statusą per paskutinius 3 metus (išskyrus atvejus, kai įmonė veikia trumpiau). Pavyzdžiui, jeigu įmonė pagal paskutinių patvirtintų finansinių metų duomenis nebuvo SVV subjektas, tačiau šiam statusui keliamus reikalavimus atitiko pagal dviejų ankstesnių patvirtintų finansinių metų duomenis, deklaravimo metu ji bus vertinama kaip SVV subjektas.
Įmonės kategorijos nustatymo problematika: ryšiai per fizinius asmenis, „lemiamo poveikio“ kriterijus ir „vienas ekonominis vienetas“
Pagal aukščiau aptartas teisės aktų nuostatas atrodytų, kad SVV statuso nustatymas yra gana nesudėtingas, tačiau iš tikrųjų klausimas yra ženkliai kompleksiškesnis. Kadangi SVV statuso nustatymo tikslas iš esmės sietinas su tam tikros finansinės paramos suteikimu MVĮ, kurios turi ribotas prieigas prie įprastų išorinių finansavimo šaltinių, SVV statuso nustatymo reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad toks statusas nebūtų suteikiamas subjektams, kurie formaliai galėtų atitikti teisės aktų keliamus kriterijus, tačiau faktiškai dėl savo akcininkų struktūros ir (arba) ryšių su kitais subjektais ypatybių gali naudotis reikšmingais papildomais ištekliais, todėl nesusiduria su MVĮ būdingomis problemomis. Dėl šios priežasties SVV statuso vertinimo kontekste atsiranda tokios sąvokos kaip „susijusi įmonė“, „partnerinė įmonė“.
SVV įstatymo 14 – 18 straipsniai iš esmės įtvirtina taisykles, nustatančias, kad: (a) tik savarankiškos įmonės atveju SVV statusas nustatomas pagal jos individualius duomenis (b) jeigu įmonė turi susijusių įmonių, nustatant įmonės SVV statusą, sumuojami visų susijusių įmonių duomenys iki galutinių naudos gavėjų (fizinių asmenų) (c) jeigu įmonė turi partnerinių įmonių, tokių įmonių duomenys prie deklaruojančios statusą įmonės duomenų sumuojami su koeficientu, apibrėžtu pagal nustatytas taisykles (d) prie partnerinės įmonės duomenų yra sumuojami šios partnerinės įmonės susijusių įmonių duomenys.
Kadangi pagal SVV įstatymo 2 straipsnio 3 dalį savarankiška įmone laikoma tik tokia įmonė, kuri neturi nei partnerinių, nei susijusių įmonių, įmonė, siekianti įsivertinti savo SVV statusą, turi detaliai išnagrinėti visus savo ryšius skirtingais lygmenimis: (a) savo turimas kitų subjektų akcijas ar balsų dalis (b) akcininkų struktūrą (c) akcininkų turimus ryšius su kitais subjektais (d) ekonominius ryšius ir bendrą visų susijusių subjektų ekonominę galią.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei SVV įstatymas, nei kiti norminiai teisės aktai neapriboja ryšių vertinimo įmonių veiklos vietos geografiniu kriterijumi, todėl įmonių tarpusavio ryšiai yra vertinami ne nacionaliniu, o tarptautiniu lygiu. Pavyzdžiui, jeigu įmonės akcininkai yra ne Lietuvoje registruoti juridiniai subjektai, tokių subjektų duomenys taip pat turės būti vertinami nustatant Lietuvoje registruotos įmonės SVV statusą. Todėl kiekvienai įmonei, norinčiai įvertinti savo SVV statusą, svarbu detaliai suprasti tiek „partnerinės įmonės“, tiek „susijusios įmonės“ sampratas.
Partnerinės įmonės sąvoka yra apibrėžta SVV įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, kur nustatyta, kad partnerinėmis įmonėmis yra laikomos įmonės, pagal SVV įstatymą nepriskiriamos prie susijusių įmonių ir tiesiogiai ar netiesiogiai (per vieną ar kelias susijusias ar partnerines įmones) turinčios ne mažiau kaip 25 ir ne daugiau kaip 50 procentų kitos įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba tiesiogiai ar netiesiogiai (pagal balsavimo sutartį, balsavimo teisės perleidimo sutartį, įgaliojimą ir pan.) turinčios ne mažiau kaip 25 ir ne daugiau kaip 50 procentų visų kitos įmonės dalyvių balsų.
Susijusios įmonės samprata yra ženkliai kompleksiškesnė ir apibrėžta SVV įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje nustatytais kriterijais. Pagal šioje dalyje įtvirtintas nuostatas susijusiomis įmonėmis yra laikomi ne tik subjektai, kuriuos sieja ryšiai, susiformavę per daugumos akcijų ar balsų kontroliavimą, bet ir tokie subjektai, kurie (a) turi teisę skirti ir atšaukti daugumą kitos įmonės valdymo, priežiūros ar administravimo organo narių (b) gali daryti lemiamą poveikį kitai įmonei dėl sutarčių, sudarytų su ta kita įmone, arba dėl šios įmonės steigimo dokumentų nuostatų (c) yra susiję per tą patį fizinį asmenį ar kartu veikiančių fizinių asmenų veiklą, jeigu tokios įmonės verčiasi tokia pačia veikla ar tokios pačios veiklos dalimi toje pačioje rinkoje ar susijusiose rinkose (d) yra tarpusavyje susiję per vieną ar kelias įmones per SVV įstatymo 3 straipsnio 17 dalies 1-4 punktuose nurodytus investuotojus.
Praktikoje siekiant nustatyti, ar įmonės atitinka susijusios įmonės kriterijus, daugiausiai problemų kelia įmonių ryšių per fizinius asmenis nustatymas ir interpretavimas, fizinio asmens, kuris vykdo ekonominę veiklą, todėl yra prilygintinas verslo subjektui, įvertinimo aspektai. Čia svarbų vaidmenį vaidina Europos Komisijos išaiškinimai, ES Teisingumo Teismo formuojama doktrina.
Šiame kontekste, pirmiausia, minėtinas Europos Teisingumo Teismo 2014-02-27 sprendimas byloje C-110/13, kuriuo buvo nustatyta, kad susijusiomis įmonėmis traktuotini ir tokie subjektai, kai išnagrinėjus ne tik teisinius, bet ir ekonominius jų santykius paaiškėja, jog tokie subjektai per fizinį asmenį arba kartu veikiančių asmenų grupę sudaro vieną ekonominį vienetą, net jeigu jų formaliai nesieja 2003-05-06 Europos Komisijos rekomendacijos 2003/361/EB dėl mikroįmonių, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžties 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti santykiai. Taigi šiuo sprendimu iš esmės patvirtinta realių ekonominių ryšių ir bendros ekonominės galios, vertinant subjektų ryšius, svarba.
Kitas reikšmingą įtaką SVV subjekto statuso nustatymui turintis doktrinos pavyzdys yra Europos Komisijos pateikti išaiškinimai dėl 2006-01-10 ES Teisingumo Teismo sprendimo byloje C-222/04. Šiuo atveju buvo konstatuota, kad fizinis asmuo arba kartu veikiančių fizinių asmenų grupė verčiasi ekonomine veikla, jeigu jis atitinka šiuos du kriterijus: (a) turi kontrolinį akcijų paketą (daugumą dalyvių balsų) arba daro lemiamą poveikį (t.y. turi daugiau nei 50 proc. balsų), (b) tiesiogiai arba netiesiogiai dalyvauja įmonės valdyme. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, tais atvejais kai įmonės vadovas taip pat yra ir kontrolinį akcijų paketą turintis akcininkas, jis pats bus vertinamas kaip ekonominę veiklą vykdantis subjektas, todėl jo duomenys turės būti sumuojami nustatant įmonės SVV subjekto statusą. Nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad per tokį asmenį susiformavę tolimesni įmonių ryšiai bus vertiname ne kaip ryšiai, atsirandantys per fizinį asmenį, tačiau kaip ryšiais, kurie formuojasi per juridinius subjektus, todėl susijusių rinkų ar tapačių rinkų aspektas tampa nebeaktualus.
SVV subjekto statuso nustatymo praktinio taikymo iššūkiai
Verslas yra dinamiška veikla, dažnai pasižyminti ir tarpusavio ryšių kaita (įmonės yra sujungiamos, atskiriamos, vykdomi akcijų pardavimai, pritraukiama užsienio investuotojų, keičiasi valdymo struktūros ir pan.). Todėl neretai susiduriama su iššūkiais, kaip teisingai deklaruoti SVV statuso nustatymui reikiamus duomenis, kai, pavyzdžiui, įmonės akcininkų struktūra per deklaruojamus finansinius metus keitėsi kelis kartus.
Sprendžiant tokio pobūdžio klausimus, pirmiausia, reikėtų atsižvelgti į Deklaravimo apraše pateikiamas nuostatas. Šio aprašo 10 punkte yra nustatyta, kad „susijusių įmonių ir partnerinių įmonių ryšiai nustatomi pagal deklaravimo dieną galiojančius įmonių tarpusavio ryšius.“ Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tame pačiame punkte taip pat yra įtvirtinta, kad „paaiškėjus, kad po SVV subjekto statuso deklaravimo datos SVV subjektas buvo sujungtas ar prijungtas prie kito verslo subjekto (-ų), SVV subjektas įsigijo 25 ir daugiau procentų kitos įmonės akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių arba SVV subjekto 25 ir daugiau procentų akcijų, pajų ar kitokių dalyvavimą įmonės kapitale žyminčių kapitalo dalių įsigijo kitas verslo subjektas, verslo subjekto statusas nustatomas pagal po sandorio sudarymo dienos atsiradusius įmonių tarpusavio ryšius.“ Ši nuostata iš esmės gali reikšti, kad įmonė netektų savo deklaruoto SVV statuso iš karto po prijungimo ar sujungimo sandorio sudarymo momento, jeigu tokiu sandoriu ji tampa didele įmone.
Kitas dažnai pasitaikanti praktinė problema yra įmonių realios galimybės surinkti ir įsivertinti visus būtinus deklaravimui duomenis. Šis klausimas yra itin aktualus tais atvejais, kai įmonių grupės struktūroje yra užsienio subjektų, kurie dėl jų nacionalinėje teisėje galiojančių apribojimų ar kitų priežasčių negali pateikti Lietuvoje registruotai įmonei statuso įvertinimui būtinų duomenų. Šiuo atveju kyla klausimas, kiek tokios įmonės reali padėtis gali atitikti didelei įmonei būdingas galimybes naudotis išorinėmis komercinėmis finansavimo sąlygomis ar sudaro geresnes galimybes prieigai prie reikšmingų papildomų išteklių. Tačiau šiuo metu SVV statuso reglamentavimas nenumato išimčių ar atskirų taisyklių tokiems atvejams spręsti.
Vilniaus universiteto Teisės klinika pažymi, kad pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytina individualiai pritaikoma kiekvienam atvejui. Konkrečios situacijos aplinkybės ar pasikeitęs teisinis reguliavimas gali lemti kitokį teisinį vertinimą bei atsakymą.
Straipsnį parengė Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantė Justina Kuzminskaitė
