Viešojoje erdvėje galima išgirsti visuomenėje gerai žinomų žmonių pasisakymus, jog į kritiką socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje jie seniai nekreipia dėmesio, tačiau dėl šmeižimo planuoja kreiptis į teisėsaugos institucijas. Nuo šmeižiančios informacijos taip pat nukenčia ir privatūs asmenys, kuriems norima pakenkti dėl asmeninių motyvų ir pakirsti pasitikėjimą jais visuomenės akyse.
Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą
Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina saviraiškos laisvę, tačiau naudojimasis ja susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe. Saviraiškos laisvė negali būti įgyvendinama skleidžiant netikras, žeminančias ir niekinančias žinias apie kitą asmenį. Siekiant apsaugoti asmenų garbę ir orumą, saviraiškos laisvė gali būti ribojama įstatymu, o griežčiausia apribojimo forma yra baudžiamoji atsakomybė.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Šiuo atveju asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pažymėtina, kad už šias nusikalstamas veikas asmuo atsako tik tada, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.
Taigi baudžiamoji atsakomybė kyla už melagingos ir galinčios paniekinti, pažeminti ar pakirsti pasitikėjimą asmeniu informacijos paskleidimą. Informacija gali būti paskleista rašytine, žodine ar kita materialia forma, pavyzdžiui, per visuomenės informavimo priemones – knygas, žurnalus, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus, ji gali būti pranešta vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu ir pan. Svarbiausia, jog tokio tipo šmeižikiška informacija apie kitą žmogų taptų žinoma bent vienam trečiajam asmeniui.
Nuomonės ir informacijos atskyrimas teismų praktikoje
Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikoje pažymima, kad bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. duomenų, faktų konstatavimą apie asmenį, jo veiksmus, elgesį (ar reiškinius, įvykius). Duomenims, faktams taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Teismų praktikoje nuomonė suvokiama kaip kokių nors faktų supratimas, vertinimas, komentarai, pastabos; nuomonei būdingas subjektyvumas, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi būti paremta tikrovėje egzistuojančiais faktais, sąmoningai jų neiškreipiant. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.
Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t.y. kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. LAT formuojamoje praktikoje pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.
Civilinė atsakomybė už garbės ir orumo pažeidimą
Baudžiamoji teisė yra laikytina paskutine teisine priemone, kuri turi būti taikoma tik išimtiniais atvejais, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją. Remiantis LAT praktika, pažymėtina, kad atribojant šmeižimą BK prasme nuo asmens garbės ir orumo gynybos civiline prasme, ypatingai svarbus kaltininko veiksmų pavojingumo laipsnis ir pobūdis.
Todėl kiekvienos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismas įvertina veikos aplinkybes (paskleistos informacijos turinį, kontekstą, formuluotes, adresatus, kaltininko veiksmų intensyvumą, sistemingumą, tyčią, motyvus ir tikslus ir kt.). Kaip šmeižimo pavyzdį galima pateikti situaciją, kai kaltininkas žinomai melagingą informaciją skleidė ilgą laiką, siekė nukentėjusįjį parodyti ne tik kaip netinkamai savo tarnybines pareigas vykdantį asmenį, bet ir kaip smurtautoją, turtinio ir korupcinio pobūdžio nusikaltimus darantį asmenį.
Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, pirmiausia, esant galimybei, garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Todėl asmuo garbę ir orumą gali ginti remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnyje numatytais būdais. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą.
Civilinės teisės prasme yra akcentuojamas melagingos informacijos paneigimas, o baudžiamasis procesas nenumato tokios galimybės. Taip pat pažymėtina, kad pagal LAT praktiką nėra keliamas reikalavimas, jog kito asmens garbę ir orumą pažeidęs asmuo veiktų tyčia, todėl įrodinėjimo standartai civiliniame procese skiriasi. Atsakovas turi įrodyti, kad jo paskleista nuomonė turi pakankamą faktinį pagrindą ir ja nebuvo siekta sumenkinti, įžeisti ieškovą ar kitaip specialiai jam pakenkti. Taigi, jeigu asmeniui yra svarbu atstatyti savo reputaciją, į teismą jis veikiausiai kreipsis civiline tvarka.
Valstybė privalo užtikrinti tinkamą balansą tarp žodžio laisvės ir teisės į garbę ir orumą. Baudžiamoji atsakomybė už kritišką, neigiamą ar aštrią nuomonę negali būti taikoma, nes, priešingu atveju, būtų paneigta konstitucinė žmogaus teisė laisvai reikšti nuomonę ir įsitikinimus. Tačiau asmuo savo teise į žodžio laisvę negali naudotis taip, kad tyčia ir melagingai būtų šmeižiami kiti asmenys.
Vilniaus universiteto Teisės klinika pažymi, kad pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nelaikytina individualiai pritaikoma kiekvienam atvejui. Konkrečios situacijos aplinkybės ar pasikeitęs teisinis reguliavimas gali lemti kitokį teisinį vertinimą bei atsakymą. Norėdami gauti individualią nemokamą konsultaciją, užduokite klausimą internetu arba užsiregistruokite į konsultaciją.
